Mokyklos g. 24, Švenčionėliai, LT-18220 Švenčionių r.
+370 387 31312
rastine@skmg.lt

Šv. Martyno šviesos galia – žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas

Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos svetainė

Šv. Martyno šviesos galia – žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas

Simboliška, kad šv. Martyno dieną 7b klasės mokiniams buvo organizuota integruota tikybos-etikos pamoka „Šv. Martyno šviesos galia – žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas“. Planuodamos pamoką mąstėme, kaip pamokos temą aktualizuoti šiuolaikiniam paaugliui. Mokiniai tam tikrą informaciją apie šv. Martyną turėjo iš pradinių klasių tikybos pamokų kurso. Norėjosi, kad pamokos turinys nebūtų tik pakartota informacija, o susieta su šių dienų gyvenimo aktualijomis. Remdamiesi šventojo gyvenimo aprašymu, mokiniai turėjo mąstyti apie šventojo savybes, kodėl jos aktualios bet kokio laikmečio žmogui. Mokiniams norėta skiepyti mintį, kad žmogus išlieka istorijoje ne pagal tai, kiek jis turtų užgyveno, bet kiek gero padarė kitiems žmonėms. Tam puikiai tinka šventojo Martyno gyvenimo faktai.

Pamoką pasirinkome vesti netradicinėje aplinkoje – Reškutėnuose – istoriškiausiame Švenčionių rajono kampelyje. Įvažiuojantį į kaimą keleivį pasitinka Reškutėnų bažnyčia – žmogaus noro turėti sakralią erdvę savo aplinkoje išraiška. Bažnyčia pavadinta kito šventojo – Izidoriaus – vardu, o tai skatino mokinius pagalvoti, kokios savybės jungia visus šventuosius. Mažytėje bažnytėlėje dvasingai nuteikė trumpa malda „Tėve mūsų”. Tikrasis susitikimas su praeitimi vyko Reškutėnų muziejuje. Čia visko tiek daug, prie visko galima prisiliesti, ir tai, tikrąja šio žodžio prasme, suglumino kai kuriuos mokinius. Mokiniai pamatė ir senuosius rankraščius, rankoje palaikė meteorito atplaišą, užsidėjo ant galvos Antrojo pasaulinio karo kareivio šalmą, galėjo pasėdėti ant tikros medinės praeito šimtmečio pradžios lovos. Mokiniai pamatė kerdžiaus ragą. Muziejininkė V. Lapėnienė paaiškino, kam buvo naudojamas ragas, trumpai papasakojo apie piemenėlių vargus, kurie baigdavosi šv. Martyno dieną, kai piemenėliai galėdavo trumpam sugrįžti į namus, skirti keletą mėnesių mokymuisi, o paskui vėl su šv. Jurgiu išvaryti bandas į laukus.

Padėkoję muziejininkei, įžengėme į išpuoselėtą Tradicinių amatų centrą, kur mus pasitiko besikūrenančios krosnies šiluma ir šio centro šeimininkės, tautinio paveldo meistrės Janytės Petkūnienės šypsena. Jaukiai įsikūrusius prieš krosnį J. Petkūnienė pasveikino su šv. Martyno diena ir pasiūlė visiems įsivaizduoti, kad yra piemenėliai ir šiandien sugrįžo į savo namus. Mamytės norėdavo palepinti sugrįžusius vaikus kokiu nors skanėstu. Toks skanėstas galėjo būti mielinės bandelės. Tešla dubenyje jau buvo gražiai iškilusi, mokiniams reikėjo ją suminkyti, formuoti bandeles ir jas pašauti į krosnį. Pirmieji tešlos minkytojai rišosi prijuostes, skareles ir ėmėsi darbo. Paeiliui visiems teko prisiliesti prie kvapnios tešlos, kuri, paversta dailiomis bandelėmis, buvo pašauta į karščiu alsuojančią krosnį. Krosnies sklendę – jušką – uždarė aukščiausias septintokas Orestas.

Kol bandelės kepė, mokiniai pasiskirstė į tris grupes: viena grupė ėmėsi kūrybinės veiklos – kūrė šiuolaikinę šv. Martyno legendos interpretaciją su mokytoja Vilhelmina, kita grupelė su mokytoja Giedra gamino šv. Martyno žibintus, tretieji iš amatininko Ričardo sužinojo, kaip galima iš medžio pasigaminti mentelę ar šaukštą.

Kai darbai buvo atlikti, o pastate pasklido dieviškas iškepusių bandelių ir užplikytos žolelių arbatos kvapas, visi vėl susirinkome prie židinio, kad apibendrintume tai, ką šiandien išgirdome, pamatėme, padarėme, pajautėme. Ant šventiškai papuošto stalo garavo didžiulis padėklas kvapnių bandelių, šalia degė žibintukai, išmarginti mintimis apie gyvenimo prasmę. Visi laukė šv. Martyno – Roberto, kuris perkirto apsiaustą per pusę ir pasidalino su elgeta. Mokytoja Vilhelmina refleksijai pakvietė tris mokinius, kuriems buvo išdalintos vienkartinės lėkštelės su įrašytais žodžiais. Mokiniai, padedami draugų, sudėjo sakinį: TEBŪNIE ŽODIS ŠVIESA. Mokiniams buvo pateiktas permatomas stiklas, ant kurio buvo nupiešta pusė obuolio, o ant jo dalių nurodytos rodyklės. Mokiniai turėjo iš vienos ir kitos stiklo pusės įrašyti vertybes, kuriomis jie praturtėjo šios integruotos pamokos metu. Ant kotelio atgulė KANTRYBĖ ir VALIA, ant odelės – PAGARBA, ant obuolio minkštimo – PAREIGA IR EMPATIJA, ant sėklyčių – ALTRUIZMAS ir TOLERANCIJA, o ant žiuželių – ATSAKOMYBĖ ir DOSNUMAS. Kiekvienos grupės mokiniai iš gautų žodžių turėjo sudėlioti po sakinį. Pirmos grupės mokiniai užrašė: TIK IŠ PAGARBOS VALIOS, EMPATIJOS IR TOLERANCIJOS GIMSTA DOSNUMAS. Kitos grupės mintis buvo tokia: TIK KANTRYBĖJE IR PAGARBOJE IŠSIUGDOMA PAREIGA BŪTI ATSAKINGU IR ALTRUISTIŠKU ŽMOGUMI.

Mokytoja Giedra refleksijai uždavė 2 klausimėlius: kaip žąsys susijusios su šv. Martynu ir ką reiškia posakyje „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos bradu“ žodis bradas. Tiksliausiai atsakyti pasisekė Šarūnui.

Pamoką Tradicinių amatų centre užbaigėme vaišėmis, nuoširdžiu atsisveikinimu ir pažadu sugrįžti į Reškutėnus.

Grįždami namo dar užsukome į apžvalgos aikštelę Lygumų kaime. Simboliška, kad būdami žemėje, kurioje apsigyveno pirmieji baltai, dabar galime atsistoti po apžvalgos aikštelės bokšte plevesuojančia Trispalve, mintyse galime ištarti: kokia graži mūsų žemė net ir per pilką šv. Martyną. Grįžome su viltimi, kad šv. Kalėdos bus baltos.

Mokytojos Vilhelmina Urbonienė, Giedra Umbražiūnienė