Švenčionių rajono gimnazistų apskritojo stalo diskusija „Ar Maironio poezija išmoko mylėti savo tėvynę?“, skirta 160-sioms poeto gimimo metinėms ir Lietuvių kalbos dienoms nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Kovo 2 gimnazijos bibliotekoje įvyko Švenčionių rajono gimnazistų apskritojo stalo diskusija „Ar Maironio poezija išmoko mylėti savo tėvynę?“, skirta 160-osioms poeto gimimo metinėms ir Lietuvių kalbos dienoms nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios. Renginio dalyvius- visų rajono gimnazijų atstovus- Maironio eilėraščiu „Pavasaris“ septintokė Austėja Balčiūnaitė pasveikino su atėjusiu kalendoriniu pavasariu, o diskusijai įkvėpė abiturientė Ieva Baroniūnaitė ir muzikos mokytoja Agnė Šalnienė daina pagal Maironio eilėraštį „Kur bėga Šešupė“. Tada jau vyko įspūdingas intelektinis žaidimas, juk išties kalbėti apie meilę tėvynei ir drąsu, ir nedrąsu. Tai lyg ir besąlygiška duotybė, o gal nebūtinybė? Ką gi reiškia mylėti tėvynę? Anot tinklalapio „Žalia žolė“, „mylėti tėvynę reiškia tą patį, ką kvėpuoti, gyventi, mąstyti. Meilė tėvynei- tai jausmas, neatsiejamas nuo žmogaus.“ Ar išties tai tiesa? Ar tikrai „visur gerai, bet namie geriausia“ – kaip teigia tautos išmintis? Diskusiją moderavo III b klasės gimnazistai Martynas Grachovskis, Dominykas Krivonos ir Elvita Vilkavickaitė.

Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, lietuvis Maironio lyrikoje, gali rasti ir geografinę, ir istorinę, ir etnografinę savo tėvynę. Eilėraštyje „Šatrijos kalnas“ tarsi piešiama gimtosios vietos geografinė panorama: Žarėnai, Šiauliai, Luokė, Šatrija… Kalbančiojo ryšį su tėvyne nurodo ir kai kurių eilėraščių pavadinimai, pavyzdžiui, „Kur bėga Šešupė“ , „Nuo Birutės kalno“ , „Raseinių Magdė“, „Vilnius“ , arba pavadinime tiesiog išsakomas emocinis santykis su Tėvyne – „Mano gimtinė“, „Lietuva brangi“, „Taip niekas tavęs nemylės“.

Išties Maironio eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ tarsi piešiamas ir geografinės, ir istorinės, ir etnografinės Tėvynės paveikslas. Anot vyskupo Kaunecko, Maironio kūryba- amžini tekstai Lietuvai ir lietuviams. Padiskutuokime apie tai. Ar tikrai Maironis- poetas, labiau mylintis tėvynę? Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, jog jo poezija tarsi maldynas. Jis myli tėvynę ir žadina kitus ją mylėti. Ar išties? Kaip?

XIX amžiaus romantinės poezijos kūrėjas žavėdamasis teigia meilę tėvynei? Jis kreipiasi į Tėvynę: „Graži, tu mano brangi Tėvyne.“ Kuo graži? Kodėl brangi? Į tokius klausimus bandė atsakyti diskusijos dalyviai iš visų rajono gimnazijų. Poetas nenuilsdamas ragina mylėti tėvynę:

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę

Kame nuo amžių tėvai gyveno

Mylėk jos kalbą

Mylėk jos būdą

Romantinėje Maironio poezijoje įtaigiai nuskamba ir didingos, ir skaudžios tėvynės istorijos motyvai, ir džiaugiamasi karžygių dvasia, ir apgailestaujama dėl prarastosios didybės. Tautos istorinė patirtis primena, kaip kartais susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pasielgia ir žmogus, ir tauta. Visgi patriotinėje Maironio lyrikoje nuskamba akivaizdus prisipažinimas –„Taip niekas tavęs nemylės“. Tačiau Maironio filosofinėje lyrikoje apmąstoma ir žmogaus asmeninė patirtis, gvildenamos būties trapumo, praeinamybės temos. Betgi viltingai nuskamba kreipimasis „Užtrauksim naują giesmę, broliai“, gal netgi kategoriškai nuskamba teigimas „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo/ Jos žemės dainų nemylės“. Tačiau poemos „Jaunoji Lietuva“ kalbantysis išsako ir kitokią poziciją.

O paskutiniame Maironio eilėraštyje „Vakaro mintys“ nuskamba pesimistiniai nusivylimo pasauliu apskritai motyvai. Tai tik patvirtina mintį, jog Maironio poezija yra talentingos, vidinius prieštaravimus sprendžiančios asmenybės kūryba. Tačiau jo patriotinė, o ir meditacinė lyrika, adoruojanti tėvynės gamtos grožį ir emocinį asmens ryšį su gimtąja vieta, vis tik žadina mus mylėti savo tėvynę.

Manytume, kiekvienas sau galime atsakyti į klausimą- „Ar Maironio poezija išmoko mylėti savo tėvynę?“ Maironio eilėraščiai teikia informacijos apie didingą istorinę praeitį, žavi gamtos vaizdais, eilėraštyje „Vakaras“ tėviškės peizažas tarsi nurungia įspūdingą Alpių grožį. Eilėraščių kalbantysis jautriai apibūdina tiek gamtos, tiek istorijos vyksmą ir tarsi patvirtina, jog meilė tėvynei- tai jausmas, neatsiejamas nuo žmogaus.

Renginį organizavo Alė Krinickienė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė