Viešieji WSDC debatai tema „Ar svarbi žmogui gimtoji kalba?“, skirti Lietuvių kalbos dienoms nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Kovo 9 d. gimnazijos aktų salėje įvyko viešieji WSDC stiliaus debatai tema „Ar svarbi žmogui gimtoji kalba?“, skirti Lietuvių kalbos dienoms nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios.

Gimtosios kalbos svarbą žmogui šiuose debatuose teigė Miglė Vaicekavičiūtė, Augustė Baranauskaitė ir Viltė Zenkevičiūtė – teigiančiųjų komanda, kuriai oponavo neigiantieji – Gerda Korzikaitė, Dominykas Krivonos ir Martynas Grachovskis. Žmogaus ryšį su gimtąja vieta ir gimtąja kalba aktualizavo muzikinis duetas Ieva Baroniūnaitė ir Kajus Gaidamovičius daina pagal Maironio eilėraštį „Kur bėga Šešupė“, o penktokai Mindaugas, Rusnė, Gretė, Ugnė ir Saulėja atliko improvizaciją „Gimtųjų žodžių apkabintas“. Klausimas, ar svarbi žmogui gimtoji kalba, dabartiniais visuotinės migracijos laikais vis aktualesnis ir opesnis. Anot teigiančiųjų, į šį klausimą galima atsakyti tik teigiamai, nes „iš duonos kvapo ir miškų giesmės/ kalba gimtoji lūposna įdėta“, ji yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Tik gimtoji kalba mums leidžia bendrauti su kitais: dalytis mintimis, jausmais, prisiminimais. Megzdami ir palaikydami socialinius ryšius, perimame ankstesnių kartų, mūsų protėvių, patirtį ir sukauptą žmogaus bei pasaulio pažinimą, pasijuntame esantys vienos visuomenės, vienos tautinės bendrijos – unikalios ir nepakartojamos bendruomenės – dalis. Tik bendraudami gimtąja kalba suvokiame savąjį Aš, savo individualumą, jį išreikšdami gimtąja kalba ir kuriame savo kalbinę tapatybę bei padarome ją prieinamą, pažinią kitiems, atsiveriame kitų žmonių Aš, pažįstame juos. Gimtoji kalba mums suteikia galimybę išreikšti savo kūrybinį potencialą, meninius polinkius, kitaip tariant, gimtoji kalba yra savikūros būdas: žmogaus tapatybės – ir kaip asmens, individo, ir kaip tam tikros bendruomenės atstovo – išraiška. Būtent per kalbą, jos pagrindu kuriamą kultūrą žmogus susivokia ir tampa bendruomenės dalimi. Lietuvių raštijos pradininkas Mikalojus Daukša Postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ akcentuoja gimtosios kalbos, kaip prigimtinės duotybės, svarbą žmogui: „<…>kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna poreikį į gimtąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ Prakalboje, pateikiant ne tik žmonių gyvenimo pavyzdžius, aktualizuojama gimtosios kalbos, kaip žmogaus savasties išraiškos, svarba: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų <… >esmė ir prigimtis.“ Taigi gimtoji kalba, kaip savasties, tapatybės išraiška, yra svarbi žmogui. Be to, gimtoji kalba – tautą vienijantis dalykas. Gimtoji kalba – tai vienas iš svarbiausių žmogaus tapatumo, priklausymo vienai ar kitai tautai požymių. Kalbininkas ir filosofas Ušinskis tautą ir jos kalbą laiko milžiniškais organizmais, kurių atžvilgiu pavienis žmogus yra tartum kraujo kūnelis: „Nejaugi visa tai, kas išreikšta tautos kalboje, slypi tautoje?“ Tadgi visi turi mokėti ir vertinti savo kalbą. Šią problemą nagrinėjo Martynas Mažvydas. Jis buvo pakviestas kunigaikščio Alberchto į Karaliaučių. Studijavo Karaliaučiaus universitete, įgijo bakalauro laipsnį. Vėliau buvo Mažvydas paskirtas Ragainės klebonu. Visą gyvenimą skyrė lietuviškam žodžiui Karaliaučiaus krašte saugoti. Mes paveldėjome šią duotybę – saugoti ir puoselėti gimtąją kalbą. Svarbiausias jo žygdarbis – pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“. Kalba – tai vienas iš svarbiausių žmogaus tapatumo, priklausymo vienai ar kitai tautai požymių. Anot Mikalojaus Daukšos, tautą sudaro „tėvų žemė, papročiai ir kalba“, nes „kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Anot Daukšos, gimtoji kalba duota Dievo. Ji yra vienintelė tokia, todėl saugo ir žmogaus, ir tautos, unikalumą, išskirtinumą. Vydūnas teigia, kad mintis žmogaus prigimtyje yra galingiausias svertas, kalba – tautos dvasios išorinė raiška. Jo nuomone, ne tik kalba veikia žmogaus vidinį pasaulį, bet ir jo vidus daro įtaką žmogaus kalbai: „Jam tariant ir manant visuomet tai, kas teisu, malonu, gražu,

visa tai auga jo viduje, ir nešvarumas turi išnykti.“ Intelektualumas ir kalba ne tik yra tarpusavyje susiję, bet ir skatina vienas kito vystymąsi. Žmogaus ir tautos praeitį bei dabartį galima vertinti iš

kalbos. Žmogui gimtoji kalba yra svarbi, nes ji suvienija. Taip pirmoji teigiančiųjų komandos kalbėtoja Miglė Vaicekavičiūtė aktualizavo gimtosios kalbos svarbą žmogui. Pirmoji neigiančioji Gerda Korzikaitė savo ruožtu stengėsi paneigti gimtosios kalbos svarbą žmogui, pateikdama XXI a. žmogaus galimybes siekti tikslų be gimtosios kalbos. Pateikti statistikos departamento duomenys teigia vis didėjančius migracijos srautus, todėl jauni žmonės turėtų skirti laiką ir energiją kitų kalbų, atveriančių duris į pasaulį, mokymuisi. Kadangi hipokampas yra viena smegenų sritis, kuri gamina neuronus iki pilnametystės, gebėjimas įsiminti naują informaciją didėja iki dvidešimties metų, todėl jauni žmonės turi mokytis užsienio kalbų, atveriančių duris į platesnį pasaulį. Vis tik teigiantieji atmetė tokį argumentą teigdami, jog gimtoji kalba yra žmogaus tapatybės saugojimo būdas. Pasak Ušinskio, kalba, būdama išsamiausias ir teisingiausias viso dvasinio, daugiaamžio tautos gyvenimo metraštis, yra laikoma nuostabiausia tautos mokytoja. Lengvai išmokdama gimtąją kalbą, kiekviena nauja karta drauge perima minties ir jausmų vaisius, kuriuos paliko tūkstančiai ankstesniųjų kartų. Anot Vabalo-Gudaičio, „Kalba yra nepertraukiamas gyvas siūlas, rišantis mūsų praeitį su ateitimi, perduodantis mums iš praeities dvasios jėgų ir sudarantis objektyvų tautos vienybės ženklą. Būna, kad žmonės maišo kalbas. Žodžiai, paimti iš svetimų kalbų, retai tepraskaidrina mintį. Todėl žmonės, kurie daug svetimų žodžių vartoja, retai težino, ką iš tikrųjų norėję pasakyti. Tokia maišyta kalba temdo žmogaus sąmonę, saviraišką. Pasak Stasio Šalkauskio, svetimų kultūrinių gėrybių pasisavinimas yra tikrai naudingas tik tada, kai tauta sugeba pasisavinti jas kūrybiškai, pagal savo individualų stilių. Pasyviai vergiškas svetimos kultūros pasisavinimas nustelbia tautos individualybę. Vertas dėmesio filosofo J. Minkevičiaus pastebėjimas: „Kalba yra žmogaus savikūros priemonė kultūros, istorijos ir tautos plotmėje.“ Tai pagrindžia Lenkijoje gyvenančios tautietės pastebėjimai: „Nors aš gyvenu Lenkijos valstybėje, jaučiuosi lietuvė. Mokausi Punsko pagrindinėje mokykloje, kurioje neužgeso lietuviškos dvasios žiburys. Mokykloje per pamokas ir pertraukas kalbame lietuviškai, tačiau mokytis mums sunkiau, nes vadovėliai yra parašyti lenkų kalba. Mokykloje mes švenčiame svarbias Lietuvai dienas. Minime Sausio 13-ąją ir Vasario 16-ąją. Neseniai šventėme Kovo 11-osios šventę. Mano gimtinė – Punskas – lietuviškas kampelis, labai gražus apylinkių kraštovaizdis. Čia įsikūrę gyventojai darbštūs, nagingi, sumanūs, aktyviai dalyvauja saviveikloje, tuo būdu palaikydami ir puoselėdami savo papročius ir kultūrą. Nuo 1956 metų Punske veikia Lietuvių kultūros namai. Čia taip pat yra lietuviškoji „Aušros“ leidyklos spaustuvė, leidžiamas lietuvių kalba „Aušros“ dvisavaitraštis. Lietuvių kultūros namuose veikia kaimo kapela „Klumpė“, choras „Dzūkija“, choreografinis sambūris.“ Taigi gimtoji kalba pateikia mums įrankius patirčiai kaupti, įkūnija savitą pasaulėžiūrą ir nulemia mąstymą. Taip savo komandos poziciją išsakė antroji teigiančioji Augustė Baranauskaitė. Dominykas Krivonos, tęsdamas debatus iš neigiančiųjų pozicijos, stengiasi sumenkinti gimtosios kalbos, kaip tapatybės išraiškos, reikšmę žmogui. Juk daug kas atliekama negimtąja kalba. O tapatybei išsaugoti užtenka paso arba asmens tapatybės kortelės. Kalba nėra tokia reikšminga kaip asmens dokumentas. Be to, būtent kelių užsienio kalbų mokėjimas – gero specialisto požymis. Tai atspindi bendrą žmogaus išprusimą – verslui reikia plačiai mąstančių žmonių“, – teigia Inga Rinkevičienė, įmonių grupės „Alma littera“ personalo direktorė. Anot jos, vienos ar dviejų Europos kalbų (be anglų) mokėjimas rodo ir žmogaus išsilavinimą. „Pastebime tendenciją, jog anglų kalbą moka daugiau žmonių nei rusų, ypač jaunų žmonių. Jų anglų kalbos lygio tikrinti dažniausiai nebereikia“,– patvirtina I. Rinkevičienė. Ji teigia, jog nors versle anglų yra pagrindinė kalba, rusų kalba taip pat reikalinga. I. Rinkevičienės teigimu, einant tam tikras pareigas – pardavimo, leidinių vadovo – užsienio kalba būtina, kitose pozicijose geras užsienio kalbos mokėjimas yra didelis pranašumas. „Iš tiesų kalbos mokymasis – tai ne tik žodyno ir gramatinių taisyklių mokymasis, bet ir susipažinimas su nauja kultūra. Kalba padeda pažinti istoriją, tradicijas, praplėsti akiratį.“ Be to, keliomis kalbomis šnekantys žmonės – geresni vairuotojai. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog kalbėjimas užsienio kalba aktyvina smegenis, nes jos nuolatos turi atpažinti reikšmes, lyginti jas skirtingose kalbų sistemose, o tai pagerina problemų sprendimo įgūdžius. Pensilvanijos universiteto (JAV) mokslininkai ištyrė, jog keliomis kalbomis šnekantys žmonės yra geresni vairuotojai: įpratę kalbėdami pereiti iš vienos kalbos į kitą, jie geriau paskirsto dėmesį kelioms užduotims iš karto, o tai vairuojant yra ypač svarbu. Daugybė tyrimų rodo, jog keliomis kalbomis kalbantys žmonės mažiau rizikuoja susirgti

Alzheimerio liga. Užsienio kalbų mokėjimas naudingas tiek profesiniu, tiek praktiniu požiūriu. Jis gali ne tik padėti susirasti geriau mokamą darbą, susiorientuoti svetimoje šalyje, bet ir pakelti bendrą gyvenimo kokybę. Taigi, pasak antrojo neigiančiojo, gimtoji kalba žmogui nėra svarbi. Trečioji teigiančioji Viltė Zenkevičiūtė atremia oponentų argumentus teigdama, jog tie patys specialistai, filosofai ir kalbininkai tikina, jog gimtoji kalba yra bendravimo priemonė, kuri suteikia galios ir leidžia valdyti kitas gyvybes, o be bendravimo paprastas žmogus vargu ar galėtų išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje. Na, o kaip rašoma internetinėse svetainėse, gero specialisto pagrindinis požymis – puikus savo darbo išmanymas ir suvokimas, o ne užsienio kalbų mokėjimas. Juk, jeigu asmuo dirbs darbą gimtojoje šalyje ir įmonėje, priklausančioje tai šaliai, jam tikrai nėra privaloma mokėti negimtąją kalbą, nes ypač XXI a. yra daugybė vertėjų, gerai atliekančių savo darbą. Prieš neigiant gimtosios kalbos svarbą žmogui reikėtų pamąstyti ir suprasti, kad tai jo paties palikimas kitoms kartoms. Kaip teigia Lietuvos patriotė Gabrielė Čiunkaitė, „jei neturėtume išlikusių apysakų, eilėraščių, poemų, tikriausiai nė nenutuoktume apie lietuvių kalbos svarbą praeityje, nes neturėtume pavyzdžio ir nostalgijos jausmo“. Tadgi gimtoji kalba, visų pirma, yra žmogaus tapatybės – ir kaip asmens, individo, ir kaip tam tikros bendruomenės atstovo – išraiška, taip pat gimtoji kalba yra tautą vienijantis dalykas ir tai vienas iš svarbiausių žmogaus tapatumo, priklausymo vienai ar kitai tautai, bendrijai, požymių, ir gimtoji kalba yra žmogaus tapatybės saugojimo būdas. Trečioji teigiančioji pateikė tris susikirtimo taškus. Pirmasis -ar gimtoji kalba yra žmogaus tapatybės išraiška? Taip, nes būtent per kalbą, jos pagrindu kuriamą kultūrą žmogus susivokia ir tampa tam tikros bendruomenės dalimi, o šią ir panašias temas nagrinėjo mūsų pranokėjai ir Mikalojus Daukša, ir Martynas Mažvydas. Antrasis – ar gimtoji kalba yra tautą vienijantis požymis? Taip, nes tai vienas iš svarbiausių žmogaus tapatumo, priklausymo vienai ar kitai tautai požymių. Trečiasis – ar gimtoji kalba yra žmogaus tapatybės saugojimo būdas? Taip, nes kalboje randame daug gilaus filosofinio mąstymo, poetiško jausmo, grakštaus, nuostabiai teisingo skonio, stipriai sutelktos minties darbo pėdsakų, tik gimtoji kalba saugo žmogaus unikalumą, ryšį su sava bendruomene ir sava kultūra. Žinoma, trečiasis neigiančiųjų kalbėtojas Martynas Grachovskis stengėsi įtikinamai atremti teigiančiųjų poziciją, teigdamas, jog gimtosios kalbos mokymasis gali būti papildoma mokymosi našta ypač tada, kai reikia mokytis kelių kalbų vienu metu. Be to, kalbos barjeras gali trukdyti komunikacijai su kitataučiais, ypač vis labiau globalėjančiame pasaulyje. Trečiasis neigiantysis pateikė tris susikirtimo taškus. Pirmasis – ar žmogus be gimtosios kalbos yra bejėgis? Ne, emigravęs jaunas žmogus yra pajėgus komunikuoti kita kalba ir aktyviai dalyvauti tiek profesiniame, tiek socialiniame gyvenime. Antrasis – ar gimtoji kalba yra svarbi kultūrinei tapatybei ir praktiniams tikslams? Ne, nesvarbi, nes būtent kelių užsienio kalbų mokėjimas – gero specialisto požymis. Svarbus yra ne gimtosios, o kitų kalbų mokėjimas. Trečiasis – ar gimtoji kalba naudinga technologių plėtrai? Ne, gimtoji kalba galbūt saugo kultūrinę atmintį, tačiau technologių plėtrai ji visiškai nenaudinga. Tad argi galima tikėti jos svarba žmogui? Būtent klausimu debatus tema „Ar svarbi žmogui gimtoji kalba?“ užbaigė trečiasis neigiantysis Martynas Grachovskis.

Debatų tema „Ar žmogui svarbi gimtoji kalba?“ teisėjams – Ievai Baroniūnaitei, Laurynui Grachovskiui, Elvitai Vikavickaitei ir Barborai Giedrytei- buvo nelengva atrinkti laimėjusią komandą. Įtaigiai aptaręs debatus bei pateikęs patarimų tiek teigiantiesiems, tiek neigiantiesiems, vertinimo komisijos pirmininkas Laurynas Grachovskis paskelbė lygiąsias. Tegyvuoja draugystė.

Renginį organizavo Alė Krinickienė,
Debatų klubo vadovė